Šis medalis yra skirtas nuo seno mūsų šalyje puoselėjamoms bei neretai iš kartos į kartą perduodamoms žvejybos tradicijoms. Virš ežero kylantis rūkas, brėkštantis vasaros rytas, rudeninio oro skaidrumas, pavasario gaiva ar kandanti žiemos žvarba - bet koks oras ir paros laikas tinka, kai norisi pasėdėti su meškere rankoje ir praleisti keletą valandų tyloje.  Kartais žvejyboje kompaniją palaiko bendraminčiai, o kartais - artimieji ir šeimos nariai, ypač jaunesnės kartos, tie, kuriems norisi perteikti metų metus puoselėtus įgūdžius bei patirtį. Dažnas lig šiol mename, kas ir kaip paskatino į rankas paimti meškerę, užmauti ant kabliuko slieką, išsirinkti tinkamiausią vietą žvejybai ir… laukti savojo laimikio.  Kartais žvejyba yra kupina adrenalino ir galynėjimosi su meškeres lenkiančiomis žuvimis, o baigiasi skaniausia pasaulyje vakariene - pagal šeimos receptą paruoštomis žuvelėmis. Tačiau kartais, kaip sakoma - nei žvyno, nei uodegos! Bet net ir tokios dienos prasmingos ir išlieka atmintyje. Jau vien dėl to, kad pavyko atitrūkti nuo kasdieninės rutinos, pabūti ramybėje ir gamtoje. 

Medalio averse iškaldinta miniatiūra, vaizduojanti du žvejus - patyrusį ir jauną. Tai priminimas, kad žvejybos patirtis ir tradicijos mūsų šalyje neretai perduodamos iš kartos į kartą. Užrašas medalio centre skelbia: „NEI ŽVYNO, NEI UODEGOS“.

Reverse iškaldinta lietuvių liaudies šokį „Kepurinė“ šokanti mergina, pasipuošusi tautiniais rūbais. Palei briaunas iškaldinti ornamentai - tai raštai iš mūsų tautinių juostų, kurių audimo tradicijas esame išlaikę iki šių dienų. Tarp šių raštų įkomponuoti ir dešimties mūsų apskričių pavadinimai. Reverso apačioje iškaldintas užrašas - „LIETUVA 2023“.